Šypsenos kaina
Mintys apie gyvenimą, pasaulio lyderių manevrus, rašymo ritualus, Valentiną ir mano humoro jausmą.
Kiek kainuoja šypsena?
O imk ir išsuk dabar ~mano pakeleiviai~ Tesos pasakojimą iš akligatvio. Nors joks ten ne akligatvis. Mano mintys jau kurį laiką kitur ir tiek. O ten Anita aiškiai turi įdomią meilės, akivaizdžiai nelaimingos, istoriją, Tesa tampa viena mano draugių ir, dalindamasi savo gyvenimiška patirtimi, padadeda laviruoti tame keistame realybės ir fantazijų pasaulyje, besėdint su kavos puodeliais rankose suskamba durų skambutis, Anita nueina atidaryti ir aš stipriai išsigąstu, nes ten mano senos spintos skeletas. O galbūt Tesos draugė Frančeska, sumaniusi padaryti siurprizą. O gal link aistringos meilės istorijos intrigos eisiu ir lai tai būna Anitos vaikinas/mergina, kuriam/kuriai skirta Nancy Sinatra “These boots are made for walkin’” iš Tesa 2 dalis. Yra tų išeičių. Tiesa vardų kartais trūksta, nes vis šauna į galvą vardas žmogaus, kurį vienokiu ar kitokiu metu sutikau realiame gyvenime - draugų draugai, buvę klasiokai, grupiokai, bendradarbiai ar giminaičių eksai - ir tada kažkaip nei šis nei tas.
Pagaliau pavyko sukurti vyrišką personažą, kuris neturi tiesioginio prototipo iš mano asmeninio gyvenimo. Žmonės iš esmės labai panašūs vieni į kitus, tačiau tokio, kaip jis dar nepažįstu ir tikiuosi, kad jei kada gyvenime sutiksiu tai įvyks jau po publikuoto kūrinio ir nereikės aiškintis, kad “čia visai ne apie tave”.
Susikūriau rašymo ritualą, kurį atlikus pradedu rinkti tekstą. Į ritualą įeina netikras rūkymas. Įsivaizduoju, kad mano rašymo stalas ne namų virtuvės, prie kurio sėdžiu dabar, tačiau masyvus, su stalčiais tvarkingai sudėtiems lapams. Nors ką aš čia bandau apgauti? Save, greičiausiai, nes nepanašu, kad mano stalčiuose kada nors galėtų vyrauti tvarka. Na bet ta manoji tvarka yra tokia, kurioje aš viską randu, nors ir vienoj krūvoj sumalta. Taigi masyvus stalas su stalčiais užrašinėms, rašymo priemonėms, su dėklu ypatingam plunksnakočiui, skirtu ypatingoms progoms, kuriuo pasirašau anotacijas ir išraitau savo vardą. Ir vos nepamiršau! Su užrakinamu stalčiuku, kurį knieti atidaryti kiekvienam, apsilankiusiam pas mane svečiuose, o po mano mirties niekas nesivargins ieškoti rakto ir tiesiog išlauš spyną. Ką jie ten ras? Mano humoro jausmą. Paliksiu prieš išeidama kartu su rašteliu: “Imkite ir naudokite pagal paskirtį ir nebūtinai. P.S. Dvigubą dozę tam ir anam (įvardinsiu konkrečiai) ir mirksniukas ;)” Kažkaip taip.
Ant rašymo stalo peleninės nėra, bet aš ją galiu įsivaizduoti. Gal jau minėjau, kad paskutiniu metu mane labai traukia parūkyti. Galėčiau tai suvesti su blogos/geros mergaitės atveju arba su manosios laisvės manifestacijos būdu. Vis mąstau ar tai nerodo, kad ignoruoju signalus apie nerimą, baimę, nevaldomumą, ar nesąmoningai nemaskuoju vidinių problemų.
Bet tai… o gal aš tiesiog noriu parūkyti ir su tuo viskas gerai?
Niekada neturėjau tos tikrosios priklausomybės nuo nikotino, kai rūkymas tampa pakelio cigarečių per parą įpročiu. Tad galiu sau lesti rūkyti prie progos. Bet žiū ir progos pradedu ieškoti. Kaip tie, kur be progos neleidžia sau vartoti alkoholio, neigia ir užspaudžia norą ir tada jau prie progos sprogsta ne vietoje ir ne laiku be kelnių laiptinėje. Taip bemąstant suprantu, kad gal ir verta pasigilinti, gal noras rūkyti tikrai kažką sako apie mano emocinę būklę. Na bet traukiu įsivaizduojamą cigaretę, kūnas saugus. Nors išsamiau pagooglinus apie įtaigos galią, gal ir rasčiau, kad net rūkydama ne iš tikro galiu kenkti savo sveikatai.
Toks mano ritualas: surūkau cigaretę, kava matchos pavidalu žaliuoja puodelyje. Matchoje kofeino lygiai tiek, kiek kavoje, tik jis žalias. Buvau išsivadavusi nuo kofeino, keturias paras gėriau ibuprofeną galvos skausmui malšinti, kol galiausiai jis paliko mano kūną. Tačiau… Hello darkness my old friend.
Tai kiek gi kainuoja šypsena? Jei rinkčiau čekius iš odontologo, galėčiau įvardinti sumą. Mėnesio gale jau nebestresuosiu dėl šypsenos, nes du dirbtiniai dantys pagaliau bus savo vietose. Mąstau, kad nežinau iš ko jie pagaminti. Nemanau, kad brangaus metalo juose yra ir tai gerai, nes niekas nesumanys man jų išlupti. Tai čia apie mano humoro jausmą šių dienų geopolitikos kontekste.
Įsiterpia mintis apie Meilę ir Laukimą, potencialiai atsirasianti rašomame apsakyme:
“Aš laukiau. - taip galėsiu pasakyti, kai po šimto ar gal mažiau metų susitiksime susenę, suglebusiais kūnais ir dirbtiniais dantimis. Jau dabar mano burnoje du implantai. Atsakysi, kad ir tu laukei. Tačiau kas iš to viso laukimo? Vienas mirksnis, vienas negrabus apsikabinimas prieš atsisveikinant visam su pasauliu? Kokia tuomet prasmė?”
Romantiką pribaigiau su greitomis eilėmis po šios IG srauto man išmestos foto.
~pribaigiant Valentiną~
apsimeta intelektualu tamsių akių ispanas globėjiškai apglėbia petį šildo ranką ant talijos ausin cituoja šventą raštą hostelio stalčiuj rastą ir posmą Thalijos iš Maria la del Barrio mažai jai rūpėtų jei širdies neskaudėtų bet dabar... viena kryptim spėriai nušvilpia mintys it bėriai spalvom dienas nutaško su juo, kad ir į pasaulio kraštą ar po medžiu gyvent kur vesis, ten ir eis kol pamažu hipnozės poveikis praeis keliaus į lagaminą tyliai raštelis "aš tavęs nemyliu"
2025 vasario 18
Paminėsiu dar ir Augustę Jasiulytę, nes kaip tik neseniai kažkuriame savo tekste ar reelse ji rašė apie telenoveles ir, matyt, taip susidėjo Maria la del Barrio.
Taigi toliau apie šypseną.
Šypsena nekainuoja nieko ir yra neįkainojama.
Neprarasti optimizmo. Ar tai nėra pasirinkimas?
Mano šypsena - pasirinkimas.
Mano šypsena - buvimas čia ir dabar, tikra akimirka džiaugsmo.
Gyvenimu paėjėjęs žmogus, mano metų žmogus - man 41 metai - jau turi šiokios tokios patirties, duobių, praradimų, kartais savo paties laidotuvių. Kai viską praeini ir lieki gyvas, pasirenki požiūrį į gyvenimą, pasirenki, kaip reaguoti vienoje ar kitoje situacijoje. Ir tada gali nuoširdžiai juoktis, tada gera gyventi nepaisant, nepriklausomai nuo. Tai yra apie galią, kurią turime kiekvienas tik kartais ją atiduodame, kartais net nesuprasdami atiduodame savo galią kitam. Kito žodžiai, emocijos, gyvenimo pasirinkimai mus veikia taip, kaip galėtų neveikti.
Po kiekvieno praradimo, netekimo, pasikeitimo yra gedulo laikas. Stiprus pavadinimas jei tikru gedulu laikome tą, kuris patiriamas anapilin iškeliavus žmogui. Tačiau ir kitokių netekčių įvyksta ir po jų išgyvename gedulą. Tas gedulas netekus kažko konkretaus kaitoje, savo lūkesčių, svajonių gedulas šioms neišsipildžius, gedulas santykių, net gedulas savęs buvusios, pavyzdžiui tapus mama ir dar daug visokių atsisveikinimų mes turime.
Mano gedulai neužmušė mano šypsenos.
Gal to išmokstama? Nepasiduoti, išlikti, turėti viltį ar jos neturint vis tiek žvelgti su pozityvu. Gal tai mano viena iš survival skills, gal tokia gimiau? Ir iš tiesų man atsakymo nereikia, man pakanka, kad aš tokia ir atsigręžusi matau, kad tokia buvau visada ir man tas taaaaip patinka.
Žmonės džiaugiasi gyvenimu ne tik tada, kai jis toks, kokio norisi. Jaustis laimingu įmanoma net ir tada, kai tam, atrodytų, nėra jokių priežasčių. Matyti grožį viskame, kas buvo ir yra aplink - pasirinkimas.
“Tavo gyvenimas labai lengvas. Lengva tau sakyt. Lengva tau šypsotis.” - girdžiu.
Pasilyginkim.
Jei nori kito šypsenos, lengvumo, gebėjimo pastebėti žmonių, pasaulio, kasdienos, šios akimirkos grožį, jei nori taip su meile žvelgti į viską, kas nutikę gero ar “blogo” tavo gyvenime, kaip kad moka kitas, štai, imk - išklotinė.
Kiek mūsų sutiktų gauti tai, ką nuostabaus turi kitas su visu “bagažu”?
Viskas yra pasirinkimas. Tik kartais mes nežinome, kad galime rinktis, kartais nežinome kaip tai padaryti. Kartais nežinome, kas geriausia mums platesniame paveiksle, kartais nežinome, kas mums geriausia šią akimirką.
Pasirinkimas nesirinkti, nepriimti sprendimo, atidėti, kai esi pasimetime yra tas pats pasirinkimas.
Prieš metus surašiau eiles apie istoriją, kurią neretas turime savy. Tai patirčių, skaudulių, liūdesio, savivertės bangavimo, gėdos, kaltės ir visokių klampių būsenų istorija ir svarbiausia - savęs priėmimo su tuo visu istorija, savęs pamilimo taip, kaip myli kitą istorija.
2024 vasaris
istorija raidėm iškalta akmeny upės vandeniu nenuplaus nenutekės iš atminties pamilsiu tas raides nuo jų nereik pagyt jos aš jos mano
Tie, kas gyvena, “užgyvena” visko.
Negatyvas, nuoskaudos, ilgesys, liūdesys, gėla gali ilgam mumyse įsitvirtinti, bet nebūtinai turime tai ištisai sukti galvose. Pravartu mokytis valdyti savo mintis. Verta pažinti save ir savo protą. Kai jį pažįsti, gali pradėti mokytis jo treniravimo ir galiausiai galėti kreipti mintis, ne ignoruoti (nors kartais ir to reikia), tačiau jau žinant, kur link ves minčių takas, pasirinkti eiti kitu.
Man lengva juoktis. Juokas yra mano vaistas. Jis gali būti ir liūdnas juokas ar juokas iš absurdiškumo, kaip kad pamačius straipsnį apie tai, kad iš Ukrainos reikalaujama grąžinti jai suteiktą paramą. Kas čia juokingo? O aš juokiausi. Juoku išeina emocija, taip nusidrenuoja įtampa.
Ir žinoma labiau už viską myliu džiaugsmingą, tikrą, kartais nevaldomą juoką iš piršto.
Atidėti į šalį negatyvą ir būti akimirkoje. Juk tai tas pats minčių valdymas.
Aš renkuosi kvatoti, kai kvatojasi ir tiek, kiek kvatojasi. Renkuosi verkti, kai verkiasi, liūdėti, kai liūdisi. Leisti emocijai išeiti, leisti jausmui tekėti kūnu. Ar tai, kad man liūdna dėl tarkim santykio su kitu žmogum, gali uždengti ryto saulės nuspalvintą dangų? Nu ne. Nebent pati leisiu.
Savo galios pasiėmimas asmeniniame gyvenime išsiskleidžia kalbant apie dabartinį laiką, kai neišvengiamai pasiekia naujienos, aplinkinių nerimas dėl mūsų šalies, Europos, pasaulio situacijos. Ar jis, tas nerimas, turi mane smelkti kiekvienoje akimirkoje? Ne. Pasirenku nelįsti ten, kur negaliu pakeisti ir daryti tai, ką galiu.
O galiu paskambinti paramos linija ir paaukoti, kad ir tuos pačius 5 eurus. Galiu savanoriauti. Galiu palaikyti gerus santykius su vaikais, jų pasaulyje kol kas giedra, kaip šiandien pro namų langą.
Palaikyti gerą santykį su artimais, stiprinti savo emocinę būklę, sveikai maitintis, grūdinti ir stiprinti kūną, maitinti sielą, mankštinti protą. Gauti leidimą ginklui. Sako, kad kiekvienas pajuokavimas savy turi 50% tiesos. Pati mintis seniau nejauki buvo, tačiau dabar pamažu tampa priimtina.
Perskaičiau kelis straipsnius apie manevrus didžiojoje šachmatų lentoje. Aš vėl juokiausi tuo lengvu, liūdesiu ir ironija skambančiu juoku. Kaip tada, kai didieji berniukai matavosi, kieno atominė bomba didesnė.
“Atpažinsi mane iš tattoo ant rankos”. Tokie mano pajuokavimai.
Groteskas.
Kiekvienas savaip išgyvenam šį laikotarpį. Jau trys metai. Šiandien, stebėdama srautus internete, suprantu, kaip svarbu yra palaikymas. Palaikymas, supratimas, leidimas būti kitam taip, kaip būnasi šiuo laiku. Mes esam skirtingo jautrumo, kiekvienas su savo patirtimis ir survival skills. Nėra vieno teisingo būdo, kaip dorotis su nerimu. Nei teisingo pasirinkimo, kaip reaguoti į situacijas. Pastebiu, kad palankiau žiūriu į “keisk, ką gali pakeisti, štai kur tavęs reikia dabar” postus, pasisakymus, nes tai atitinka mano požiūrį. Pati tik trumpam praveriu naujienų srauto duris. Nes, kai mano mintys užimtos svarstymais apie didelį pasaulį neretai prarandu savo mažo pasaulio matymą. Iš mažų pasaulių sudarytas didelis. Ar ne svarbiau tuomet kiekvienas mažas? Tačiau nebegaliu ir visiškai ignoruoti, kaip dariau iki šiol. Ir pirmą kartą per visą šio karo laiką jaučiu radusi savą balansą.
“A calm mind sees clearly, even in chaos” - Epictetus
Pabaigsiu citata iš naujausio Elglės Lukinaitės-Vaičiurgienės teksto. Jį nemokamai galite skaityti Eglės Substack Eglė Lukinaitė-Vaičiurgienė
“<…> Drauge yra vilties – man atrodo, kad toji mūsų Europa ne tokia jau mažutė, ne tokia vargšė, kad tik lauktų paramos ar pagalbos iš JAV. Ir mes ne tik aukos – kodėl gi nepasiimti tos jėgos ir galios sau, kiekvienam kaip žmogui, piliečiui, kiekvienai ne pro-rusiškai valstybei. Ir visai Europai kaip vienetui. Nebeatiduoti galios kitam, stebint, kas nutiks, laukiant, ar padės, o susirinkti savo galią sau ir nuspręsti, ką su ja daryti, kaip ją panaudoti, ką sukurti. Man atrodo mūsų rankose yra ir gali būti dar labai daug. Tai va, čia budinasi, reiškiasi kažkokia galia, kurios nenoriu niekam atiduoti. <…>”
Eglės mintys apie mūsų turimą galią dabartiniame geopolitikos kontekste praplėtė mano mintis apie galią saviems gyvenimams. Manau tai svarbu akcentuoti. Negalime atiduoti, perleisti savosios galios niekam kitam.
Strazdė