trumpam užmerkti akis ir savo tyloje išgirsti ką sako širdis ką kalba siela kuo tapti atėjai ir kas visgi esi prisiminti
2024 metų sausio 1 diena
“Šiais metais pasitinku ketvirtą Drakoną. Žmonės svajoja, kad Pasaulis nesibaigtų. Per daug arti rodos tikimybė. "Taikos metų!" - skrieja į Visatą.
Drakonas taikus kūrinys. Išmintingas ir teisingas.
Ir nors dažnai vartoju "devyngalvis slibinas", kalbėdama apie savo ydas, keistinus įpročius, "vidinius demonus", visgi Drakono galia man turi gėrio ašį.
Laukia geri metai! Su pradžia Jus!”
2024 metai gruodžio 31 diena
O tada aš užsimerkiau ir aklinoje tamsoje susitikau savąjį drakoną.
Tamsiai pilkos spalvos, glotnios odos. Kažkur tolumoj urzgė ir šnopavo, nerimo, staiga užriaumojo giliu pagalbos šauksmu, lyg kažką skaudėtų, lyg būtų sužeistas. Išgirdau sužvangant grandinę ir jį tolstant. Išsilaisvino. Buvo taip įdomu, pamaniau - nuskrido, gaila, nesusitiksim. Tačiau jis, apsukęs laisvės ratą, pradėjo artėti link manęs. O aš, vietoj to, kad išsigąsčiau, laukiau jo ir, kai jau buvo visai arti, ištiesiau ranką ir delnu paglosčiau galvą. “Tai taip gražu, juk tai taip gražu…” - mintyse kalbėjau.
Taip pažinau ir prisijaukinau savąjį drakoną.
Šie metai daugiausia ir buvo, kaip nuotraukoj - apie žvelgimą vidun.
Dar buvo apie meną kovoti. Sportuodama išspardžiau užpakalius, aptrankiau lazdom ir kardais pakapojau. Tačiau, kaip ir galima buvo tikėtis, lengviau sporte, o ir gyvenime, yra, kai jėgos nenaudoji arba ją moki paskirstyti tik ten, kur būtina.
Šie metai buvo apie pamokas, apie savęs ir savojo gyvenimo kūrimą, apie drąsų žingsniavimą kūrybos keliu. Šiandien esu labai tikra, ko ir kaip noriu ir žingsnis po žingsnio einu to link.
Dar išmokau labiau atsitraukti, paleisti ir pasitikėti vedimu, laiku. “Rūkas slepia tiek, kiek mums nereik matyti.” Kartais mes einame link, o kartais reikia leisti, kad eitų link mūsų.
Dar stipriau tikiu.
viskas bus taip viskas bus taip, kaip sakei ir viskas bus taip, kaip tada užrašei svajojai slapčiausioj kertėj viskas bus taip viskas bus taip
Šiandien, būtent šią dieną, gruodžio 31, aš vėl tyloje. Tokioje, apie kurią rašiau:
“Kartais norisi tiesiog tylėti. Skaitau dar kartą.
t y l ė t i → l y t ė t i
Dvi vietomis sukeistos raidės. Du skirtingi žodžiai.
L y t ė t i t y l ą
Susilieti su ja. Pabūti. Galėti išbūti.
Norisi nutilti. Nėra, ko pasakyti, o gal tiksliau būtų - nes nereikia, nebereikia sakyti nieko.
Kur susigaudyti, sugauti savęs gijas? Kur atsitraukti nuo pastovaus, nenutylančio garso? Į tylą. Man labiausiai šiandien norisi būti joje.
Iš pradžių ausyse lyg spengia, cypia. Protas bando kabintis į aplinkos garsus, juos fiksuoja, paskui kiek nurimsta vis pačiupdamas menkus barkštelėjimus iki kol pradeda girdėtis tik savas kvėpavimas.
Nuraminti proto dėliojamus sakinius, nutildyti primenamus “reikia”… ko man tikrai reikia - pastangos sukurti galimybę tylai.
Skambteli primi, vakar ištisai klausytos dainos akordai. Stop… šššš…
O jeigu iš tiesų daugiau nieko nėra, tik šis gyvenimas? Jokių daugiau. Jeigu išeinam į niekur? Pasibaigiam ir viskas.
Po narkozės patyrimo vis grįžta mintys, kad tada, tame miege nebuvo nieko. Tuščia. Tai net ne kietas miegas. Tai visiškas buvimas niekame. O jei tokia ir yra pabaiga? Net be spengiančios, cypiančios tylos?
Šššš… Vėl tildau mintis.
Kažkuriuo metu pavyksta pasinerti į būseną, kai nebefiksuoju net kvėpavimo. Ir protas tyli. Šiandien va taip noriu būti. Savo tyloje.”
***
Mąsčiau surašyti “Metų sąskaitos ir ataskaitos” tekstą, kuriame pasidalinčiau šiais metais rastais kūrėjais, muzika, puslapiais, knygomis. Mane lydėjo tiek žmonių, virtualiai ir gyvai, kad visus suminėti užimtų nemažą dalį mano, o suskaityti jūsų laiko, o nepaminėti kažko ar išskirti kelis, būtų nesąžininga. Tie, kas sekate mane Instagram ir Facebook, matote storiuose praktiškai kasdien apie viską, kas mane įkvepia. Taip pat galite pamatyti tuos profilius, kuriuos seku. Ten tai, kas mane domina, kas palaiko, kas mano akims ir sielai.
Tad tiesiog noriu padėkoti, kas esate šalia mano kely.
Ačiū visiems, kas skaitote. Laikau tai dovana, privilegija ir tam tikra atsakomybe, kurios dėka augu ne tik, kaip kūrėja, augu ir kaip žmogus.
Ateina išminties metai. Dar jie svajonių pildymosi. O dar sako ir romantiški ( man, nenustygstančiai romantikei, tai skamba įkvepiančiai 😁).
Gyvatė itin vingrus kūrinys. Jei būsime sąžiningi sau ir kitiems, jei būsime tikri - tie vingiai neturėtų gąsdinti.
Tad tikrumo linkiu.
Gausos metų Jums!
Iki susitikimo tekstuose🪶
Strazdė